Šv. Kazimiero diena
Šv. Kazimiero diena
Karalaitis Kazimieras, Katalikų Bažnyčios pripažintas šventuoju, popiežiaus Urbono VIII 1636 m. buvo paskelbtas Lietuvos Globėju, o Pijaus XII 1948 m. – viso pasaulio lietuvių jaunimo Globėju. Jo kūnas buvo atvežtas į Vilnių ir palaidotas Vilniaus katedros karališkojoje koplyčioje. Netrukus pradėjo sklisti žinia apie jam priskiriamus stebuklus. Jo palaidojimo vietoje tikintieji segė vaškinius ir sidabrinius votus – kaip padėką už gautas malones.
Šv. Kazimiero (1458.10.03-1484.03.04) minėjimo dienai artimiausią savaitgalį Lietuvoje vyksta Kaziuko mugė, įgavusi pavadinimą „Kaziukas“, „Kaziuko mugė“. Mugė yra viena seniausių tradicinių švenčių, prasidėjusi XVII amžiuje, susijusi su šv. Kazimiero pagerbimu ir pamažu išaugusi į didžiulę folkloro ir tautodailės mugę.
Iš 1940 m. spaudos apie Kaziuko mugę ir marcinkoniškius
Sakoma jog nuo šv. Kazimiero miršta žiema. Posakis, kad grabnyčiose gaidys gali rasti vandens atsigerti, o per Kazimierą jautis, parodo jog Šv. Kazimiero šventė yra pirmoji pavasario šventė. Šv. Kazimiero (kovo 4-oji) diena, yra ypatingai išgarsėjusi tradicine muge, vykstančia Vilniuje. Mugė siekia tuos laikus, kada buvo įvesta šv. Kazimiero šventė. Seniau pats Vilniaus miestas buvo svarbus prekybos centras, tai ypač šv. Kazimiero dieną čia buvo daromos milijoninės apyvartos. Suvažiuodavo pirkliai iš tolimiausių kraštų. Mugė trukdavo apie 5-6 dienas, kada pigiai užsimokėjus už vietą, patogu buvo prekiauti, juo labiau, kad prekės daug pigiau atseina ir pasirinkimas didesnis. Mugės vardu „Kaziukas“ išliko iki šiol. Į mugę suvažiuodavo viso Vilniaus krašto gyventojai. Prekiaujama miesto ir kaimo amatininkų dirbiniais: ,,Paprastai miesto fabrikų darbininkai pasirodo su savo gaminiais: atvežami įvairūs stiklo, porceliano, molio ir geležies išdirbiniai ir kt. metaliniai ne taip jau įdomūs. Daug įvairesni ir spalvingesni yra kaimo dirbiniai. Kaimas jau per visą gavėnios laiką yra sukoncentravęs savo jėgas prie darbo. Visa tai, kas daroma yra dienagojimų ar vakarojimų metu, ruošiama „Kaziukui“.
Dar savaitė iki kovo 4 d., o ūkininkai jau pradeda ruoštis kelionei į Vilnių. Nors atstumas nemažas, kitiems ir 100 kilometrų susidaro, tačiau pasikinkę arklius, susikrovę ,,...visą savo darbą“ išvyksta į Vilnių. Kelionė trunka 2-3 dienas, todėl kad kelias nebūtų nuobodus, dažnai atskiri sodžiai, susijungę į grupes, traukia link Vilniaus.
Mugė vyko Lukiškių aikštėję, vietą prekybai reikėjo išsinuomoti. „Vyrai atveždavo parduoti savo „žiemos darbą“: lankus, ratalankius, ušėkus (ceberkus), spintas, kėdes, ratelius verpti, verpstes, verpsčius, spragilus, grėblius, vėtykles, sėtuves, klumpes (kadulius), paveikslams rėmus, medinius šaukštus, vytelines pintines. Kiti prisikrovę pilnas roges šerių, uodegų, kiškių, kiaunių ir šeškų kailių, tai šiaudinių skrybėlių. Moterys atveža savo darbelių, tai; 100-50 nytės „skotertys“ (staltiesės), rinktinės paklotės, raštuotos gūnelės, plona drobė, šiaudiniai krepšiai, takeliai ir per visą žiemą megztos kojinės ir pirštinės“.
Į mugę suvažiuoja viso krašto žmonės, vieni tik pasižiūrėti, kiti – parduoti, o treti – nusipirkti. Ūkininkai, perkasi tai, ko negali pasigaminti, o inteligentai ar miesto gyventojai, kuriems nereikalingi jau nei spragilai, nei kultuvės, renkasi sau kitokio tipo dirbinius.
Mugę paįvairina, įneša daugiau gyvumo bei linksmumo tradiciniai Smurgainių riestainiai ir „kaziuko širdys“, be kurių neapseina nei viena mugė. Paprotys pirkti riestainius ir tas širdis taip jau paplitęs, jog, užėjus kalbai apie mugę, jas visų pirma prisimenama. Didelio susidomėjimo sulaukdavo ir Kazimiero diną (kovo 4 d.) apie vidudienį pro mugę pravažiuojantis „šv. Kazimieras“.
Vienur į mugę išleisdavo jaunimą. Sakydavo jog „...jaunieji vyksta savo Kazių (Kazys, Kazė) ieškoti“. Kitur jaunimas paliekamas namie, o mugėn išleidžiami tėvai. Marcinkonyse jaunimą palikdavo namuose, o į mugę vykdavo tėvai. Vežė savo dirbinius, audinius, įvairius buičiai reikalingus pagamintus rakandus tikėdamiesi juos sėkmingai parduoti ir taip užsidirbti. Lauktuvės priklausė nuo sėkmės mugėje. O jų ypač laukė vaikai: „Parvežtus riestainius ir „širdis“ priimta vaikams aiškinti, kaip šv. Kazimiero dovaną. Pasakojama jiems, esą, šv. Kazimieras ant 12 baltų arklių pro mugę važiavęs ir geriems vaikams dalijęs dovanas. Vaikai, gavę daug dovanų, džiaugiasi, vadindami tą gerą senelį „kaziuku“, o gavę mažai – liūdnai, kone verkdami skundžiasi, kad tai buvęs tik „puskaziukis“ (Marcinkonys).
Parengta pagal: Narkeliūnaitė s., Šv. Kazimieras 12 žirgų važiavęs į „Kaziuką“, XX amžius, 1940, nr. 49;
https://www.vle.lt/straipsnis/kaziuko-muge/.
https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0v._Kazimieras
Parengė Virginija Pugačiauskienė
Foto dirbtinis intelektas