Kontroliuojamas miško paklotės deginimas. Dažniausiai užduodami klausimai.
Kontroliuojamas miško paklotės deginimas, kuriuo imituojamas savaiminis gaisras – gamtotvarkos priemonė, kuria siekiama išsaugoti nykstančias vabzdžių, paukščių ir augalų rūšis. Užsienyje plačiai taikomas kontroliuojamas deginimas aktualus ir nedideliuose plotuose Dzūkijoje.
Kadangi mūsų dienomis gaisrai miškuose pasitaiko ganėtinai retai, kontroliuojamas deginimas yra jų imitacija, sukurianti palankias sąlygas buvusias gaisravietes mėgstančioms gyvūnijos ir augalijos rūšims įsikurti. Didžioji dalis jų yra nykstančios ir saugomos, įrašytos į ES Paukščių ir Buveinių direktyvų priedus bei Lietuvos raudonąją knygą.
—
DAŽNIAUSIAI UŽDUODAMI KLAUSIMAI:
- Kas yra kontroliuojamas miško paklotės deginimas?
Kontroliuojamas miško paklotės deginimas yra gamtotvarkos priemonė, skirta palaikyti ir atkurti miško buveinių, kurioms būdinga ugnies pažaida, tokių kaip Vakarų taiga ir Kerpiniai pušynai ar rečiau pasitaikantys Spygliuočių miškai ant ozų, gerą būklę: t. y. išsaugoti ir palaikyti būdingą augaliją, medyno struktūrą, paklotės apšviestumo sąlygas, užtikrinti natūralų medyno atsikūrimą bei išsaugoti retas ir nykstančias tokių buveinių rūšis. Šių Europos Bendrijos svarbos buveinių yra ir Lietuvoje, daugiausiai Dzūkijoje. Šios teritorijos yra įtrauktos į Natura 2000 saugomų teritorijų tinklą.
- Kokiose Lietuvos teritorijose reikalingas kontroliuojamas deginimas?
Ši gamtotvarkos priemonė reikalinga ten kur nuo seno miškingas kraštovaizdis buvo periodiškai veikiamas ir prisitaikęs prie ugnies pažaidos, tai dažniausiai sausųjų pušynų miškai. Lietuvoje kontroliuojamą miško paklotės deginimą aktualiausia būtų taikyti Dzūkijoje, dėl čia paplitusių Vakarų taigos ir Kerpinių pušynų. Skurdūs kerpiniai pušynai šiuo metu yra vienas iš buveinių tipų, kuriam reikia dėmesio ir aktyvios apsaugos dėl spartaus nykimo.
Dzūkijos nacionaliniame parke yra išskirta paukščių ir buveinių apsaugai svarbi teritorija Dainavos giria. Šioje Natura 2000 teritorijoje ypatingas dėmesys turi būti skiriamas lutučių, lėlių, lygučių, kurtinių, tetervinų, žalvarnių apsaugai, šalia tradicinių gamtosauginių priemonių taikant kontroliuojamą miško paklotės deginimą palaikantį buveines tinkamas jų veisimuisi ir mitybai.
- „Nuo kada miške – ugnis yra normalu?!“
Ugnis gamtoje yra natūralus ekologinis veiksnys, kuriam veikiant evoliucionavo rūšys ir buveinės. Kaip vėjas, sniegas, šalnos, potvyniai taip ir ugnis sukelta žaibo yra egzistuojantys abiotiniai reiškiniai formuojantys gamtinę aplinką. Be to, ugnis buvo pagrindinis žmogaus evoliucijos veiksnys, o žmonės savo ruožtu modifikavo ugnies režimus. Žmogus nuo tūkstančius metų trukusio ugnies naudojimo gamtoje staiga perėjo prie siekio visiškai eliminuoti ugnies veiksnį. Kai kuriuose kraštuose ugnį kol kas pavyko sėkmingai suvaldyti, kitur kova su ugnimi, dėl besikaupiančios degios biomasės, pasikeitusios augmenijos, prišaukė dar didesnius katastrofinius gaisrus. Nors ugnies suvaldymas leidžia apsaugoti medienos resursus, tačiau šalutinis to poveikis yra su ugnies pažaida susijusių buveinių bei rūšių nykimas. Visa tai tyrinėja mokslo šaka -ugnies ekologija – jungianti biologinius, fizinius ir socialinius mokslus. Mokslininkai suprantatntys gamtos kompleksiškumą, raidą, stebintys gamtinius pokyčius remia ugnies ekologija pagrįstą kontroliuojamą miško paklotės deginimą, kaip atsvarą visiškam ugnies eliminavimui.
- Kokiems paukščiams, vabalams ir augalams ši gamtotvarkos priemonė yra naudinga?
Lietuvoje buvusiose gaisravietėse labai greitai įsikuria jas mėgstančių vabzdžių, paukščių ir augalų rūšys. Didžioji dalis jų yra nykstančios ir saugomos, įrašytos į ES Paukščių ir Buveinių direktyvų priedus bei Lietuvos raudonąją knygą.
Kerpinių pušynų gerą būklę indikuoja ant žemės augančių kerpių danga, kuri sparčiai nyksta dėl samanų konkurencinio pranašumo nevykstant pažemio gaisrams bei veisiant tankius medynus. Vakarų taigos pušynų potipio išlikimas priklauso nuo pušies sėkmingo atsikūrimo dažnai susijusio su ugnies pažaidos suformuotomis substrato bei apšviestumo sąlygomis.
Natūraliuose taiginiuose miškuose geriausias sąlygas randa išrankūs uoksiniai paukščiai – tripirštis genys, lututė, žvirblinė pelėda. Ugnies pažaida reikalinga tokiems saugomiems paukščiams kaip žalvarnis, kurtinys, tetervinas, lėlys, lygutė, dirvoninis kalviukas, kukutis.
Gaisravietės sukuria sąlygas augti įvairiems žoliniams augalams, kurių žiedus lanko įvairūs plėviasparniai ir kiti vabzdžiai, reguliuojantys kenksmingų vabzdžių gausą. Taip pat gaisrų suformuotose buveinėse veisiasi nykstantys drugiai – pietinis, juodasis ir pušyninis satyrai – bei Lietuvoje jau išnykusioms priskiriama taškuotoji kerpytė. Atvirų, smėlėtų, išdegusių vietų reikia retam žiogui kalniniam spragtukui bei retoms skėrių rūšims. Retesnis ir saulėtesnis medynas reiškia tinkamesnes sąlygas žydintiems medingiems augalams: čiobreliams, šilokams, viržiams, siauralapiam gauromečiui.
Tik esamose ir buvusiose gaisravietėse gali sėkmingai veistis tokie šilumamėgiai vabalai kaip išdaginis, variapilvis, dėmėtasparnis ir kiti blizgiavabaliai bei ūsuotis išdaginis skiedrenis. Ugnies pažaidos sukurtos retmės taip pat reikalingos tokiems saugomiems augalams kaip vėjalandė šilagėlė, kalninė arnika, trivarpė padraika, tamsialapis skiautalūpis, daugiaskiltis verpenis, smiltyninis gvazdikas, šiurkščioji vanagutė, Gorskio pūtelis, lietuvinė naktižiedė.
Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas lygiažvynis žaltys renkasi ugnies suformuotas buveines. Taip pat pastebėta, kad raudonpilvės kūmutės susiranda išdegusias durpingas įdubas, kur susiformuoja nedideli vandens telkinėliai, o aplinka tampa pakankami gerai saulės apšviesta ir įšildoma.
Nudegusiuose, šviežiai atžėlusiuose plotuose ganosi stumbrai, taip pat pritraukinatys retuosius paukščius pvz., žalvarnius.
- Kada vykdomas kontroliuojamas deginimas?
Kada taikyti gamtotvarkos priemonę, kontroliuojamą deginimą, priklauso nuo konkrečių tikslų ir vietovės sąlygų. Nors gamtoje natūralūs gaisrai dažniausiai kyla vasaromis, visgi saugus ir efektyvus kontroliuojamas deginimas yra įmanomas esant tam tikroms oro sąlygoms. Taip vadinamas priemonės taikymo „langas“ t. y. idealios sąlygos gali susiformuoti įvairiais metų sezonais, tačiau mūsų klimato zonoje palankios sąlygos dažniausiai susidaro ankstyvą pavasarį ir rudenį. Paprastai tariant žiemą yra per drėgna, o vasarą per sausa ir yra aukštas gaisringumo pavojus. Laiko pasirinkimui įtakos gali turėti ir kiti veiksniai, pavyzdžiui paukščių perėjimo laikotarpis. Būna metų, ypač šiauriniuose kraštuose, kada tokiam deginimui palankios sąlygos trunka vos kelias savaites.
Borealiniuose miškuose rudens suplanuoti kontroliuojami deginimai paprastai vyksta nuo vasaros pabaigos rugsėjo ir spalio mėnesiais, kai yra sumažėjęs biologinis aktyvumas, t. y. pasibaigęs intensyvus augalų augimo bei laukinės faunos aktyvumo laikotarpis, taip sumažinant neigiamo poveikio perintiems paukščiams ir kitoms jautrioms rūšims potencialą. Pušynų atsikūrimui palankesnis yra rudeninis nudeginimas, nes taip iš anksto paruošiama dirva sėkloms pieš jų išbyrėjimą.
Ar kontroliuojamą deginimą įgyvendinti – saugu?
Tikrai taip. Deginamas plotas kruopščiai parenkamas iš anksto, įvertinant trumpalaikį ir ilgalaikį šios priemonės poveikį. Plotas apribojamas mineralizuota dirvožemio juosta, kuri prieš deginimą sudrėkinama, įvertinamos oro sąlygos. Kontroliuojamas paklotės deginimas pradedamas priešvėjine kryptimi ir yra nuolat prižiūrimas profesionalių specialistų komandos.
Siekiant užtikrinti saugumą, aplink deginamą plotą budi priešgaisrinės komandos ir rezervinė gaisrininkų savanorių komanda. Prireikus, jie bet kurią akimirką gali artėjančią prie ribos ugnį „sudrausminti“ vandens srove, tiekiama priešgaisrinėmis žarnomis. Netoliese budi priešgaisrinis automobilis. Po kontroliuojamo deginimo gaisravietė būna dar keletą parų prižiūrima.
- Ar turime pakankamai patirties tam, kad sėkmingai įgyvendintume kontroliuojamą deginimą?
2011 m. Musteikos girininkijoje buvo atliktas pirmasis kontroliuojamas viržynų deginimas, siekiant pagerinti tetervinų tuokviečių būklę. Valstybinio monitoringo duomenimis, tetervinų skaičius išaugo nuo 8 patinų 2012 m. iki 18 patinų 2018 m. Taip pat 2012-2015 m. atlikti botaniniai tyrimai parodė, kad gamtotvarkos priemonė prisidėjo prie atviresnes buveines mėgstančių rūšių – vėjalandės šilagėlės, smiltyninio gvazdiko – pagausėjimo.
Lietuvoje deginti paklotę, net ir gamtosaugos tikslais, draudė įstatymai, todėl patirties teko semtis iš kaimyninių šalių praktinių seminarų metu. Lenkijoje jau eilę metų vyksta tarptautinė gamtinių gaisrų suvaldymui ir kontroliuojamam deginimui skirta stovykla “Forest Camp” sutraukianti dalyvius ir ekspertus iš Europos ir kitų žemynų, kurioje 2023 metais dalyvavo ir Lietuvos mokslininkai, ekologai, miškininkai bei ugniagesiai.
2025 m. vasario–kovo mėn. kontroliuojamas deginimas buvo atliktas Dzūkijos nacionalinio parko gamtotvarkos plane numatytuose plotuose – atvertose žemyninėse kopose. Ją įgyvendino Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai ir Dzūkijos nacionalinio parko gamtosaugos ekspertai.
- Kuo miško paklotės kontroliuojamas deginimas skiriasi nuo miško gaisro?
Kontroliuojamam deginimui yra būdinga neaukšta liepsna, šviesūs dūmai bei žemesnė temperatūra. Ugnies plitimas yra valdomas.
Ir natūraliai kilęs gaisras gali priminti kontroliuojamą deginimą, būti neintensyvus bei nudegus tam tikram plotui išsikvėpti. Tačiau, natūralus ar piktavališkas gaisras netinkamu laiku ir tam tkrose vietose gali pridaryti didelių nuostolių.
Kontroliuojamam deginimui yra parenkama tiksli vieta, dažniausiai brandus pušynas su aukštai esančiomis medžių lajomis, įvertinamos rizikos. Tokie mažo intensyvumo kontroliuojami deginimai nepažeidžia medžių dėl atsparios ugniai kamieno žievės, o viršūnių nepasiekia
Kontroliuojamą deginimą, įvertinę meteorologines sąlygas, atlieka specialistai pagal suplanuotą darbų eigą numatytoje teritorijoje. Jam įgyvendinti pasitelkiamos įvairios saugumo priemonės.
- Kuo kontroliuojamas deginimas skiriasi nuo savavališko žolės deginimo?
Savavališki žolės deginimai yra nekontroliuojami, pavojingi ir gali būti žalingi ekosistemai. Jų metu žūva perintys paukščiai, varliagyviai, vabzdžiai. Pasitaiko, kad ugnis persimeta ir į gyvenamuosius namus ar gretimus miškus.
Kontroliuojamas miško paklotės deginimas yra nedidelio masto moksliškai pagrįsta gamtotvarkos priemonė. Ji yra taikoma tik tam tikrose miško buveinėse, kuriose svarbu išsaugoti nykstančias rūšis. Kontroliuojamą miško paklotės deginimą gali vykdyti tik sertifikatus turintys specialistai.
Kontroliuojamo deginimo nauda nusveria laikiną nedidelę žalą, nes įprastos rūšys greitai atsistato, o retoms ir saugomoms rūšims sudaroma galimybė įsikurti.
- Ar atliekant kontroliuojamą deginimą nebus padidintos CO2 emisijos? Ar kontroliuojamas deginimas prisidės prie klimato kaitos padarinių?
Kontroliuojamas paklotės deginimas tai nėra didelio masto viršūninis miško ar nusausinto durpyno gaisras kuomet išdega daug didesni gamtoje sukauptos anglies kiekiai. Kontroliuojamo deginimo metu nėra deginama stambi mediena, o tik smulkios nuokritos, samanos, krūmokšniai ar jauni medeliai. Kita vertus, po didelių gaisrų susidariusi apanglėjusi mediena daug ilgiau išsilaiko nesuskaidyta aplinkoje.
Kontroliuojamas deginimas tampa ir svarbia nekontroliuojamų gaisrų prevencijos priemone. Kintant klimatui vis dažniau pasitaiko ekstremalios sausros ir karščiai. Jų metu pietiniuose regionuose dažnai kyla krūmynų ir miškų gaisrai, išplintantys dideliuose plotuose. Nudeginus miško paklotę ir susikaupusias degias nuokritas kontroliuojamo deginimo metodu, miške sumažėja grėsmė įsiplieksti nevaldomam gaisrui.
- Ar kontroliuojamas deginimas prisideda prie oro taršos?
Nesuvaldyti gamtiniai gaisrai dūmų ir taršos kiekiu nesulyginami su kontroliuojamu deginimu. Didžiausią taršą gaisrai paskleidžia, kai dega namai, automobiliai, gamyklos, šiukšlynai t. y. ne gamtiniai objektai. Tuo tarpu kontroliuojamo deginimo vienas iš tikslų ir yra, kad tokie dideli ir sunkiai suvaldomi gaisrai nekiltų.
Gamtinių emisijų tokių kaip vulkanų išsiveržimai, ar gamtiniai gaisrai mes neišvengsime, kaip neišvengsime audrų ar potvynių. Svarbu suprasti, kad nors gamtiniai gaisrai į atmosferą išskiria didelius anglies kiekius, tačiau jie taip pat paverčia dalį sudegintos biomasės į pirogeninę organinę medžiagą. Tokios medžiagos turi daugiau anglies ir yra atsparesnės aplinkos poveikiui nei pradinė biomasė. Todėl pirogeninės organinės medžiagos susidarymas yra efektyvus anglies sekvestracijos mechanizmas.
Žvelgiant į platesnį laikotarpį (nuo dešimtmečių iki šimtmečių) miškų gaisrai laikomi „nulinės anglies emisijos įvykiais“, nes išmetama anglis kompensuojama regeneruojančios augalijos anglies įsisavinimu.
- Ar kontroliuojamas deginimas yra taikomas užsienio šalyse?
Kontroliuojamą deginimą, kaip efektyvią buveinių atkūrimo priemonę, sėkmingai taiko Latvija, Švedija, Suomija ir kitos valstybės. Pavyzdžiui, Suomijoje nuo 2014 m. vykdomas LIFE projektas „Light and Fire“ siekia palaikyti 69 šalyje esančių Natura 2000 teritorijų, kurioms būdinga ugnies pažaida, gerą būklę ir taip apsaugoti nykstančias rūšis, tokias kaip vėjalandė šilagėlė ir paprastasis čiobrelis.
Suomiai perėmė gerąją patirtį iš Švedijos LIFE+ projekto „Taiga“, kuris 2015–2019 m. laikotarpiu visoje šalies teritorijoje atliko 120 kontroliuojamų deginimų Vakarų taigos buveinėse. Šiuo metu yra vykdomas bendras švedų ir suomių Life2Taiga projektas (2022–2028 m.), kurio pagrindinis tikslas panaudojant kontroliuojamą deginimą atkurti blogos būklės miškų buveines.
Kontroliuojamas deginimas (kaip gamtosaugos ir gaisrų prevencijos priemonė) yra plačiai taikoma Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Australijoje. Po didelių, neseniai kilusių gaisrų kyla rimtos diskusijos plačiau kontroliuojamą deginimą taikyti Pietų Europos šalyse.
- Ar kontroliuojamas deginimas nepakenks kitoms augalų, vabzdžių, paukščių rūšims?
Kontroliuojamas deginimas vykdomas tuomet, kai yra mažiausias pavojus pakenkti gamtai. Pavyzdžiui, ši priemonė nėra taikoma paukščių perėjimo metu ar intensyviu vegetacijos laikotarpiu kada gausiai žydi augalai ir skraido vabzdžiai. Kadangi deginimas neintensyvus, ropliai ar kiti gyviai saugiai pasislepia urvuose žemėje. Taip pat prieš taikant šią priemonę, plotas yra ruošiamas, o darbuotojai pažymi ir atriboja saugomas vietas. Dauguma gyvūnų, paukščių sugeba saugiai pasišalinti.
Nudeginama augalija (samanos, krūmokšniai) dažniausiai yra plačiai paplitę ir jų praradimas tam tikroje vietoje yra naudingas, nes pašalinamos stipriai konkuruojančios rūšys bei susikaupusios nuokritos. Deginimas gali prisidėti ir prie kenkėjų ar invazinių augalų kontrolės. Suaugę medžiai tokie kaip pušys, ąžuolai ar beržai yra natūraliai atsparūs ugniai. Be to, net ir deginamame plote išlieka nenudegusių vietų. Nudegę plotai pasitarnauja kaip niša silpnai konkuruojančioms, dažniausiai retoms augalų rūšims įsikurti.
Bendrai finansuoja Europos Sąjunga. Išsakytas požiūris ir nuomonės nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ir Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomosios agentūros (CINEA) nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už juos atsakingos.