Kryždirbystė

Kryždirbystė

Dzūkijoje labiausiai paplitęs mažosios architektūros paminklas buvo kryžius. Stogastulpių buvo statoma labai mažai. Kiek daugiau buvo daroma koplytėlių, kabinamų į medžius, o kartais ir ant pastato sienos. Kryžiai buvo statomi kapinėse ir šventoriuose, prie kelių ir kryžkelių, sodybose, laukuose ir miškuose. Jie buvo statomi atskiro ar kelių ūkių, kartais viso kaimo lėšomis. Jeigu kryžius buvo pastatytas už bendruomenės lėšas tai jį statydavo kaimo prieigose, kad neprileistų ligų, bėdų ir kitų nelaimių. „Kadais buvo maras, moterys per vieną naktį turėjo apmest, išaust rankšluostį, o vyrai padaryt kryžių, sako užtvėrė kelią ir nesirgo jų kaimas. Ir tas kryžius pastacytas, ainanc in kapus, tai an kampo tas kryžius stovėjo. Tas kryžius tai buvo stogeliu apdengtas.“  (DNP G 3-1, D. R., Zervynos) Statomi kryžiai ir prie vandens, ten kur pavojinga vieta, sūkuriai, nelabai platus tiltas. Kryžkelėje statė, nes ten žmogus susiduria su nepažiniomis jėgomis, jo laukia nežinomas kelias. Sustojama prie kryžiaus, meldžiama laimingos kelionės, kryžiams aukojami karpiniai, juostos, rankšluosčiai, kad kryžių pagalba apsisaugoti nuo kelionėje tykančių pavojų.

Dzūkijoje kryžiai daugiausia pušiniai, medį kruopščiai parinkdavo (geriausia iš paraisčių, žemesnių vietų, nes platesnė ir tvirtesnė šerdis) ir kirsdavo žiemą iki Pusiaugavėnio. Labiausia paplitę mediniai paprastos konstrukcijos kryžminiai kryžiai, kurie skyrėsi tik kryžmų galų užbaigimais: labai mėgstami kryžmų galų profiliai buvo geometrinės figūros: rutulys, bumbulas arba ritės forma. Puošti kukliai, daugiausia augaliniais ornamentais: dobilo lapo, ar lelijos motyvai. Saviti skardiniai papuošimai - ne tik kryžmų sankirtoje virš krucifiksų buvę stogeliai, lentelės įrašams, bet ir kitokios detalės (žvaigždės, karpytais kraštais apskritimai, kryžiukai, trikampiai, gėlės, taurės, kaukolės) darytos iš skardos. 

Dažni kryžiai su koplytėlėmis, tokiuose kryžiuose Nukryžiuotojo skulptūrėlė buvo kalama tiesiog ties kryžmos centru, kartais skulptūrėlę dengdavo stogelis. Į didžiąsias koplytėles buvo patalpinami ne tik Nukryžiuotieji, bet ir įvairių šventųjų statulėlės ar paveikslai. Kartais kryžiai būdavo puošiami kalvių kaltomis geležinėmis viršūnėmis. Mažiau buvo kryžių su „karūnomis“ arba saulinių kryžių. Tipiškais dzūkiškais kryžiais laikomi kryžiai su Kristaus kankinimo įrankių motyvais (ietys, ragotinės, rykštės, plaktukas, replės, kopėčios). Marcinkonių krašte išsiskiria daugiakryžmiai kryžiai- tai krikščioniškąjai Europai neįprastos formos kryžiai. Aukšti dvikryžmiai kryžiai buvo statomi tik išimtinais atvejais siekiant apsisaugoti nuo maro, karo, kitų didelių nelaimių. Zervynose, Marcinkonyse, Kapiniškiuose, Margionyse tokie kryžiai pastatyti lenkų okupacijos metais, kaip protesto prieš tuometinę valdžią simbolis. 

Iki pirmojo pasaulinio karo Dzūkijos kapinėse dominavo didieji kryžiai. Sakydavo, kad žmogus eina į dangų palipėjęs ant kryžiaus. Prie medinio kryželio vėlė ir pailsi, ir sušyla. Žemi kapų kryželiai pasirodė tik XIX a. pabaigoje, o Pietryčių Lietuvoje tik po I-ojo pasaulinio karo. Aukštieji kapinių kryžiai statyti įvairiausiomis intensijomis: mirusiųjų metinių, vardinių progomis, prasigyvenus, išskirtine šeimai proga (grįžus iš sėkmingos kelionės, praturtėjus, pasveikus po sunkios ligos ir pan.), po tragedijų prašant mirusiųjų užtarimo prieš Dievą ir ypatingai dažnai – maldaujant Viešpaties ir visų mirusiųjų užtarimo, kad nemirtų vaikai. Metaliniai paminklai Dzūkijoje pradėję plisti tik XIX a. pabaigoje, juos statydavo turtingesni ūkininkai. Vietinių kalvių nukalti paminklai buvo statomi daugiausia miestelių kapinėse. Po Pirmojo pasaulinio metaliniams kryžiams buvo išliejami kuklūs cementiniai postamentai, dar vėliau vienas paskui kitą dygsta vien tik iš cemento, obelisko formos antkapiniai paminklai (vėliau jų formos įvairėjo). Kopijuojant cementinius, buvo statomi ir mediniai obelisko formos antkapiniai paminklai. Dzūkijoje dar ilgai buvo tikima, kad pats tikrasis „pamačlyviausias“ – medinis kryžius. Tik pradėjus kunigams šventinti akmeninius ir geležinius kryžius, atsirado tikėjimas (susietas su bažnyčios žodžiais “Dievą gerbiam geleže ir akmeniu per jų pašventinimą”), kad ne tik medinis kryžius, laikytinas pagarbiu. (Marcinkevičienė N.)

Kryžius veiksnus tik jį pašventinus. Kad žmonės nenusilenktų nešventintam kryžiui, tai jis žmogaus ūgyje apipinamas eglišakiais, kadagio šakomis, bruknių uogienojais. Prieš pašventinimą aprišamas gražiausia juosta. Vėliau sudūlėjusi juosta buvo sudeginama. Pakelių, kryžkelių, sodybų bei bendri kaimo (miestelio) kryžiai per religines šventes (Kryžiaus dienas, Šeštines, Sekmines, Devintines, Jonines ir kt.), įvairius atlaidus buvo puošiami. Sodybiniai kryžiai buvo puošiami ir prieš vestuves. Kryžiai (ypač sodybiniai ir bendri kaimo) dažnai būdavo aptveriami medine tvorele, prie jų pasodindavo gėlių. Būdingas Dzūkijai paprotys - drobinių rankšluostėlių ir prijuostėlių rišimas ant kryžiaus. Prijuostėlės ant kryžiaus rišamos: kai ko nors labai prašoma – apsaugoti nuo ligų, nelaimių, kad sugyventų ištekėjusi dukra, kai ko nors labai norima ir t.t.; jaunamartės rišdavo kad greičiau susilauktų vaikų; motinos užrišdavo tada, kai paaugusi dukra pradėdavo mergauti, kad namo neparneštų nesantuokinio vaiko. Dažnai prie kryžių būdavo užkišama kokių nors žolių, vienos žolės skiriamos kryžiams, kad Dievas saugotų nuo perkūnijų, audrų, badmečių ir kitų negerovių. Kitos - prašant laimės, meilės, sveikatos ir kitos gerovės. 

Naudota literatūra:
Marcinkevičienė N. „Kryžių statymo Dzūkijoje istorijos ir intencijos“ (Etnokultūrinis tyrimas, 2011)
Pocius Z. Kapinės ir antkapiniai paminklai// Merkinė, Vilnius, 1970
Šešelgis K. Zervynos II, Vilnius, 1974

Urbonienė S. „Dzūkijos krašto mažoji architektūra“ (http://www.tradicija.lt/Tyrinejimai/SU_Dzukijos_maz_archit.htm)