Ganymo tradicija Šilų Dzūkijoje

Smėlingas dirvožemis, ganyklų trūkumas ir prasta kokybė, miškų gausa nulėmė ir ganymo tradicijas Šilų Dzūkijoje. Pievų būta tiek mažai, kad tik po Vėlinių buvo galima ganyti ir jose, bet visus metus buvo ganoma miškuose ir paraisčiuose ar net po pačius raistus, todėl dar ir šiandien galima pažinti ten karvių takus. Anksti pavasarį į raistus atviliodavo kūlynai (švyliai).  "Dar vietom sniegas būna, per Blogavieščias, dzvidešimc penkto kovo, karves išgenam po tuos raistus, po balas. Kūlynų būna, dar jiej iš rudenes auga, tokia žolė, paskui ji geltonai žydzi su bumburaitėm <...>. Dar ladus laužiam, su vyžais avėjam. Cik sniegų nulaidzia ir genam. O per Velykas jau ganom karves."(DNP G 50-38, A. Z., Musteika) Iš Marcinkonių kaimo atgydavo net į Čepkelių raisto salas. Prisimenama, kad ant Vuogųsalos piemenys buvo įtaisę sukylą (ant kuolo besisukantį rastą), kur sukdavosi karvėms besiilsint.

Labai svarbi buvo ganymo sezono pradžia, ji apipinta įvairiais tikėjimais ir papročiais. Gyvulių išginimo apeigos buvo atliekamos per Jurgines. Dar ir dabar tituliniai švento Jurgio atlaidai yra vieni pagrindinių Dzūkijoje. Šv. Jurgis baltų mitologijoje artimai susijęs su vilkais, laikomas ir gyvulių globėju, ir vilkų valdovu, vilkai netgi vadinami Šv. Jurgio kurtais. Liškiavoje tikėta, kad „Šv. Jurgio kurtai yra vilkai: ką Jurgis paskiria vilkui, tai tą vilkas ir ima“. Didžioji dalis apeigų susijusių su ganymu buvo skirta vilkų, pagrindinių plėšrūnų, sutramdymui. Vilkų pavojus buvo išskirtinis Šiluose dėl ganymo miške ir gyvenimo miško kaimynystėj. Šiliniai dzūkai dar iki XX a. 8 deš. ganydavo miške, miškas - pagrindinė ganykla.

Marcinkonių karvės išėjusios ryte (apie 7- 8 val.), praeidavo keliolika kilometrų per dieną, kol vakarui sugrįždavo į namus, parbaubodavo ne kažin ką gavę miške, prašydavo papildomo pašaro namuose. Pieno duodavo 3-5 litrus, anot Juozo Karsoko, - balzamo pagaminto iš įvairiausių, daugumos vaistingų, augaliukų. Sudėtinga buvo ir su papildomu pašaru, paprastai tik arkliams buvo skiriamas geresnių pievų šienas (pats geriausias šienas vadintas  muraginiu), o karvėmstekdavošėkas- menkavertė balos, pelkių žolė. Tokio šėko kasdienai pripjaudavo įvairiose pelkutėse ar balose, o žiemai jo priruošdavo Čepkelių pelkėj, vad.  Gudo šalin.

Karvių laikydavo po dvi ar tris. Karvių stodas (kaimenė) susidarydavo iš 40 - 50 karvių. Dažnai ganydavo kartu ir avis, bet miškininkai dėl jų padaromos didelės žalos miškams, tai uždraudė. Marcinkonyse būta net septynių stodų.Kiekvienas jų turėjo savo skerdžių. Dar XX a. pirmoj pusėj žmonės rinkdavosi į kuopas, prieš ganymą ir atganius kuopoj sutardavo, kiek reikia sumokėti skerdžiui, dažniausiai sumokama būdavo rugiais. Su skerdžium ganydavo pora ar daugiau piemenų, kuriems jis vadovaudavo, kartais ir griežčiau pabardamas ar botagu per kojas suduodamas. Ypač sunku buvo ganyti grybams dygstant, tuomet skerdžius komanduodavo piemenims užimt [sulaikyt] karves, kurios buvo didelės grybų mėgėjos. Dažnai buvo naudojamas ir botagas, jis būdavo nuvytas iš kanapių dar padarant penkis ar šešis mazgus. Skerdžių pažindavo iš jotrūbos (trimito), kiekvienas turėjo ir savo melodiją. Trūbą  daugiausia išskaptuodavo iš ėgliaus  (kadagio), išdegindavo ir paskui beržo ar alksnio  karna  (žieve) apsukdavo sutepdami eglės smala. Trūba skerdžius šaukdavo kai ryte eidavo pas vieną šeimininkų  abiedoc  (pusryčiaut), pavalgęs vėl trūbina,reiškia šaukia, kad jau varytų gyvulius anvaryklų. Skerdžius ir piemenys orientuodavosi pagal saulę, žingsniais matuodavo šešėlį. Kai šešėlio žingsnis sutrumpėja vienu žingsniu, reiškia būdavo vidudienis. Tada galvijus suguldydavo vienai  adzynai  (valandai). Karvių poilsiui buvo parinktos specialios, dažnai prie vandens, vietos vadinamos guldzyklom. Suguldžius karves buvo einama pietaut, skerdžius ir nusnausdavo. "Valgyc, kas kų turėjo, tų indeda, jai kokį spyrginį turi, kiaušinių ar sūrio tį ko. Skerdzu taikė, kad turėtai ko indėc skerdzu. O vaikam būdavo, geni, atsimenu, du kiaušiniu duoda ar cukro pora galkelių ir an visos dzienos išgeni, pieno butelin inpila, tai kol pavaikšto, tai sviestas susmuša, būna kruopos tan pienan. <...>O rudenį kap ganom, kap grybai dzygsta, tai prisrankam tokių geltonų grybų  [baravykų geltonom galvų apačiom], pusiau geltoni ir jau tadu skerdzus sukura ugnį ir jau tep va kap žairių būna, nuodogulių nėra ir tadu tų grybų kotų nupjauna ir tų grybų gražai supjausto [įpjauna galvą ketvirtainiškai] ir uždedam an ugnės ir iškepa. An vienos pusės pakepi, an kitos apvertė, pfu, pfu appustėm, jau kad kertam tuos grybus, Dzievuliau! <...> o lašinius tai laikraščin ar kur insuki, insuki ir pelanuosa inkiši ir koki skanūs kap iškepa, uojai. O an šypo koki gardūs! Piemenai, buvo jų maistas, Dzievuliau." (LM223004, J. Č., Marcinkonys) Dėl nepritekliaus piemenukai gaudavo mažai maisto iš namų, todėl išmoko jo susirasti gamtoje. Jeigu praeidavo rugių lauką, prisiskindavo varpų ir jas spragindavo, kepdavo ant iešmų ir ruškynius, šilastambius, prisirinkdavo pušų pumpurų -virbucų, smetonos, iš gegulės ruškynių spaudė sūrius. Piemenys prasimanydavo įvairių žaidimų. Vienas jų - karviųgalynės,galynėjas kano katroj karvė nuims katrų.  (DNP G 50-38, A. Z., Musteika). 

"Tai būdavo po miškų per dzien varinėja varinėja, tas karves gano, gena in raistus (koki penki šeši kilometrai), atsigera, tį paguldo, papietuja piemenai su skerdzum, paguli karvės valandų dzvi, kelia ir vėl aina per miškus. Kol paraina namo – vakaras." (DNP G 43-25, J. Č., Marcinkonys).

1935 m. Skerdžius ir piemenys Merkinėj NMKČDM 5567.jpg1954 m. Jurgio Dovydaičio nuotr.. LTRFt D 2636.jpg
Puvociu kaime buvo kelios karvių bandos. Mindaugo Lapelės nuotr..jpgGanymas Musteikoje. Arūno Baltėno nuotr..jpg

 

Atnaujinimo data: 2025-02-25