Mitologiniai akmenys

Mitologiniai akmenys

AKMUO SU JAUČIO PĖDA

Adresas: Varėnos rajono sav., Merkinės sen., Liškiavos k.,

Lokal.: 54.081233, 24.051272 (WGS84)

Įrengiant prieplauką Liškiavoje, Bažnyčios (Pakleštarės) kalno papėdėje, iš Nemuno dugno buvo ištrauktas akmuo su "Jaučio pėda“. Kurį laiką jis gulėjo akmenų krūvoje Krūčiaus upelyje, bet archeologams tyrinėjant šį kalną, prieš jo pritaikymą turistams, nuspręsta jį iškelti ir paguldyti matomoje vietoje. Spėjama, kad akmuo nuridentas nuo kalno, kuris prieš pastatant bažnyčią galėjo būti naudotas baltų tikėjimo apeigoms.

LAUMĖS AKMUO

Adresas: Varėnos rajono sav., Merkinės sen., Liškiavos k.,

Lokal.: 54.079779, 24.066675 (WGS84)

Tarp vietos gyventojų yra išlikusių pasakojimų apie Laumės akmens mitologinę vertę. Pasakojama, esą prie šio akmens perkūnas žmones trenkiąs. Šis akmuo kaip ir kitas Liškiavos apylinkėse esantis Viedzmos, Raganos akmuo, skirtas Nemunui užtvenkti ar Laumės/Raganos rūmui statyti, todėl yra tarsi bendro komplekso susidedančio iš piliakalnio, dviejų mitologinių akmenų ir Laumės tilto rėvos, dalis. "Liškiavos laukuose, netoli Nemuno, yra akmuo, 4 su viršum metro ilgio ir 2 mtr. pl. Seni žmonės pasakojo padavimą, kad senovėje laumė, užpykusi ant žmonių, nešė tuo akmeniu užtvenkti Nemuną, bet gaidžiui pragydus, nedanešusi metus krante." (Ag.-Nis. Liškiava. Trimitas, 1926 m. Nr. 36, p. 1173).

Padavimų užrašė Henrikas Gudavičius ir Nijolė Marcinkevičienė.

 Sako, kad nešė ragana į piliakalnį tą akmenį, bet kai jau nepasisekė, čia metė ir paliko (DNP  ES 1-22, M. S., Žeimiai).

Tai cia Liškiavon, prie piliakalnio, buvo labai didelis akmuoj, vadinos Laumės akmuoj. Atseit jau nešė velnias tų akmenį bažnyčios nugriauc, bet gaidzys užgiedojo ir metė nedanešis(LKAG 251A, J. K., Aušrinė).

RAGANOS (VIEDZMOS) AKMUO

Adresas: Varėnos rajono sav., Merkinės sen., Liškiavos k.,

Lokal.: 54.077208, 24.019330 (WGS84)

Kraštotyrininkas Emilis Šneideris 1934 m. užrašė ricieliškių pasakojimą, liudijantį Vinco Krėvės poringes. Esą Liškiavos pilį mūrijo „viedzmos“. Nešė šitą akmenį „viedzma“, bet užgiedojo gaidys, trūko „viedzmos“ prijuostės raiščiai – akmuo ir liko Liškiavos laukuose. Norint apjuosti akmenį reikėjo 18 m ilgio virvės. Iš pasakojimų žinoma, kad akmuo buvo netaisyklingos piramidės pavidalo apie 3 m aukščio, 7 m ilgio ir 5 m pločio. Šį archeologijos paminklą 1941 m. pavasarį susprogdino Raudonosios armijos kariai. Didžiulio akmens vietoje dabar stūkso 13 maždaug 1 m aukščio gabalų. Ricieliškiai ši akmenį vadina ir "Nevieros vardu“.

Anksčiau būrtai toki buvo, raganos... Viedzmos akmenį skaitė, kad nešus ragana, pavargus ir numetus cianai an laukų. Dzidelis akmuo buvo, dzidelis, panašus kap Puntukas. Per karą susprogdino, reikėjo bunkeriam akmenų (DNP G 39-3).

LAUMĖS (LAUMIŲ ŠULNIO) AKMUO



Adresas: Varėnos rajono sav., Merkinės sen., Norulių k.,

Lok.: 54.101804, 24.186262 (WGS84)

Pasakojama, kad seniau žmonės matydavę laumės pirštus akmeny, čia būdavęs laumių susibūrimas: laumės dvyliktą valandą ateidavo atsigert. O vanduo esantis akmens įdubime buvo laikomas gyvu ir gydančiu. Šiuo vandeniu buvo plaunamos akys ir gydomos žaizdos, buvo tikima, kad nusiprausus tuo vandeniu nekibs jokie velniai ar laumės.
Akmuo guli Norulių kaimo miške (anksčiau čia buvę Razbainyčios laukai), prie pat senojo vieškelio Gardinas – Merkinė. Keliaujančius tuo keliu dažnai netoli tos vietos apiplėšdavo, todėl ir vadinama Razbainyčia (dešinėje plento Vilnius –Druskininkai pusėje).

Tį laumės ataina, kap dzvyliktų valandų. Ataina laumės vandenio atsigerc tįnai, pasakojo senukės. <...> cia laumės ataidavo prauscis. <...>Sako, jos meldėsi tynai suvejį, viskų jau tį. Tadu dar ir knygos tokios juodos buvo. (DNP G 52-1).

Tį Laumių akmuoj vadzinos, tį, sako, pirštai laumių yra [žymu], vandenio priaina. Tį dzidelis akmuo, kap lyja lietus ar kas, tai prilija. Laumės tį ataina, ar jos tį šneka kų, ar daro, kap ankščiau varažija (DNP G 52-4).

Vandenio tep biskį būna, tai prausiamės tuoj vandeniu. Tokis dzidelis akmuoj ir vidurin tokis tep indubis, ir vandenio priaina, prilija, tai mes vis prausėmės. Sako mama: vaikeliai, raikia prauscis. Sako, labai gydo tas vanduoj akis, iš to akmenio tuoj vandeniu. Aš prausiau, aš ilgai va, devyniasdešimt metų [sulaukiau] ir dar gerai matiau (DNP G 52-14).

Prilija vanduo ir neišgaruoja, kad ir vasara karščiausia. Vis grybaudamas ainu prie to akmenio, ar tau karšta, ar tau kap, visadu rasi vandenio. Dziedas man parodė tų akmenį, aš net nežinojau. Vaikeli, sako, šitas akmuo, ca karo metais kap bėgo partizanai, kareiviai, sako, iš to akmenio gydės. Sakau, o tai kų jie gydės? Sako, nu kur peršauta, žaizdos ar akys kur praplauna – prašviesėja. Kalba, va jei kur gargaliuoja, nuo akmenio to vandenio [ima] (DNP G 52-2).

PERKŪNO AKMUO

Adresas: Varėnos rajono sav., Marcinkonių sen., Puvočių k.,

Lokal.: 54.122643, 24.304912 (WGS84)

Perkūno akmuo stūkso dešiniajame Merkio upės krante, netoli santakos su Grūdos upe.
Po Puvočiais Perkūno akmuo yra, o tį pavadinimas, dėl ko? Trenkta perkūno in tų akmenį, jis visas pajuodis, apsvilis (DNP G 44-5).

Nijolė Marcinkevičienė, kilusi iš Puvočių kaimo rašė: Kad [iš Puvočių sodžiaus] pasiektum Perkūno akmenį, vieną vasarą reikia ryžtis skersai krauliu perplaukti Merkio upę ir atsidurti kitame jos krante, trejetą kilometrų kulniuoti prieš srovę stačia, klampia, draskėmis ir gailiomis dilgėlėmis apaugusia pakrante iki Bulono „kalionijos“, porą metrų pabristi gilaus vandens sraunuma ir užsiropšti ant Perkūno akmens. Mano paauglystės laikais ant šio akmens augo į žemas, susiraizgiusias samanas panaši žolė badiaga. <...> Mūsų kaimo samdinys pamilo turtingo ūkininko dukterį. Matyt, meilės būta abipusės ir karštos, nes, nepaisydami griežtų tėvų draudimų, įsimylėjėliai nutarė būti kartu. Meiliai beburkuojančius, besitariančius ant didelio akmens tarp brūzgynų, čeraškynų juos ir užtiko mergaitės motina. Sako, kad pirmi jos žodžiai buvę: „Kad jus Perkūnas suvienčiavot!“ Iš giedro dangaus trenkęs žaibas. Atsitokėjusi motina vietoj vaikų pamatė tik perpus perskeltą akmenį…(Marcinkevičienė, 2003, Liaudies kultūra, p.54).

ŪLOSTAKOS AKMUO

Adresas: Varėnos rajono sav., Marcinkonių sen., Paūlių k.,

Lokal.: 54.162771, 24.339522 (WGS84)

Kairiajame Ūlos upės krante, netoli santakos su Merkiu, stūkso bene didžiausias Dzūkijos nacionaliniame parke akmuo. Santakos vieta vadintaŪlostaka, pagal šį ir šalimai esančius vietovių pavadinimus akmuo dar buvo pavadinamas  Baryso,  Gražiuikos ar Lankelėsakmeniu. Akmuo buvo svarbi piemenų susirinkimo vieta Sekminių šventės metu. Piemenys, ganydami karves palei Ūlą, degindavo ant akmens laužą, šildydavosi ar ką kepdavo, slėpdavosi nuo vilkų. Ant akmenio kaimo mokytojas mėgdavo atsivest vaikus bendrai nuotraukai. Buvo pasakojama, kad po akmeniu yra užkastas lobis ir nesėkmingai bandyta jo ieškoti. Seniau tikėta, kad visi akmenys augo.

Kol Marija kojos nenusmušė, tai akmenai visur augo, o tį pas mus tai tokis dzidelis užaugį prieg, tį upė bėga. <...> Kap [Marija kojų] nusmušė, tadu jau ji pasakė, kad daugiau jau neaugs, tep ir buvo, pažūrėk, kiek akmenų visur pribuvo, o jau tį pas mus tai tokis dzidelis užaugis, tokiais kap laiptais viršun net užaini. Karves ganydavom, tai aidavom, pabūnam ir nukopam. (DNP G 8-21, A. S. Darželiai)

Ūlostakos akmuo – vadzino tep, Ūla tį inteka netoli, mūs tį buvo gal koki 50 arų žemės, biskį toliau tas akmuo, kap an šlaito, tai tį ir ganėm, ir visa mokykla buvom susodzyci vaikai an akmenio(DNP G 79-12, M. T., Zervynos).

Kap mes laukdavom vaikai Sakminių, tai per Sakmines karvėm, kap išgenam, tai vainikus pinam, laužiam beržus, uždedam an ragų ir varom namo. Parvarom namo, tai mūs tėvai, gaspadorai visoki išperka tas karves, duoda saldainių, duoda visko, kiaušinių duoda. Tai mes susrankam visi, kano karvės, tų kiaušinių prisrankam ir jau genam po piet. Po piet kap genam, tai nešamės kas kų davė vėl piemenai valgyc. Atsimenu tokis akmuo dzidelys, aukštas, jis aukščiausias, daug metrų jo yra, tai mes an to akmenio, skarvadų nusnešam ir an to akmenio suskuriam iš šakų laužų ir kepam kiaušinius tuos, tų maistų susdedam ir apė tų jau akmenį šokam darželius visokius. O karves suvarom vienan kampan, tadu karvės tai neėdį tų dzien būna. Vėl išeina ir vėl vienon vieton, kad jos nekrikt, kad mes turėtumėm laiko baliavoc vaikai, labai buvo smagu.(LK020804, O. Č., Mardasavas