Senovės gyvenvietės

Senovės gyvenvietės

Pirmieji gyventojai į šį kraštą atklydo X–IX tūkstantmetyje prieš Kr. Archeologų, istorikų, geografų ir kalbininkų duomenimis Merkio baseinas yra viena seniausių Lietuvos gyvenamų vietų, siekianti ankstyvąjį akmens amžių – paleolitą. Šio laikotarpio žmonių pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo šiaurės elnių medžioklė. Dauguma paleolitinių stovyklaviečių išsibarstę ant Nemuno ir Merkio aukštutinių terasų. Vėlyvojo paleolito stovyklaviečių rasta prie: Netiesų, Margionių, Maksimonių, Jonionių, Merkinės, Česukų, Glyno, Puvočių.                                                  

Mezolito laikotarpio (VIII tūkst. pr. Kr. vidurys–V tūkst. pr. Kr.) stovyklavietės išsidėstę arti vandens ir jose rastų dirbinių paskirtis rodo, jog gyventojų pagrindinis užsiėmimas buvo medžioklė, žvejyba ir rankiojimas. Pirmųjų žmonių apsigyvenimas Lietuvoje siejamas su paplitusiais svidrinės kultūros dirbiniais. Svidrinės kultūros stovyklų parko teritorijoje rasta Grūdos, Ūlos, Merkio, Nemuno upių pakrantėse.

Neolito laikotarpiu (IV–II tūkst. pr. Kr.) žmonių gyvenimas pasikeičia. Šalia senųjų verslų atsiranda nauji: žemdirbystė ir gyvulininkystė. Keliamasi į žemdirbystei tinkamesnes vietas. Žmonės išmoko akmenį nugludinti, išgręžti, perpjauti. Tad šio laikotarpio akmens dirbiniai įvairesni, tobulesni, daug gražesnės formos ir labiau pritaikyti darbams. Gaminami ir moliniai indai, kurių lipdymas ir sutvirtinimas išdegant buvo svarbus technologinis laimėjimas, pakeitęs žmonių buitį. Neolito laikotarpio stovyklos rastos prie: Apsingės, Bingelių, Jonionių, Maksimonių,  Marcinkonių, Mardasavo, Merkinės, Netiesų, Pamerkinės, Pašilingės, Paūlių, Versminio upelio, Zervynų, Žiūrų.           

Vėlyvajame paleolite žmonės klajojo ne tik paskui šiaurės elnių bandas, bet ir ieškodami žaliavos dirbiniams. Daugiausiai titnago jie galėjo rasti pietinėje Lietuvos dalyje. Titnago kasyklos ir dirbtuvės aptiktos prie Ežeryno ir Margionių kaimų. Gaminiai ar jų ruošiniai buvo išgabenami už kelių ar kelių dešimčių kilometrų. Archeologinių tyrinėjimų duomenimis, Margionių kasykla buvo naudojama paleolito, ankstyvojo ir vėlyvojo mezolito laikotarpiu. Ežeryno stovyklavietėse rasta specialių titnago kasimo įrankių – kasiklių, labai panašių į kirvelius. 

Žalvario amžiaus laikotarpio (I tūkst. pr. Kr.) radinių ir gyvenviečių parko teritorijoje rasta nedaug: Marcinkonių, Maksimų, Pamerkinės, Česukų, Janionių, Merkinės, Netiesų, Versminio.       

Geležies amžiaus (V a. pr. Kr.–XIII a.) gyvenvietės: Merkinės ir Liškiavos piliakalniai. Kaimynystėje rasta pilkapių Vilkiautinyje, Papiškėse, Ricieliuose (Degėsiuose), Gudakiemyje, Burokaraistyje. Pagrindiniai geležies amžiaus gyvenamųjų vietų radiniai yra trapi keramika. Ankstyvajame ir senajame geležies amžiuje (V a. pr. Kr.–IV a.) paplito brūkšniuotosios keramikos kultūra, ją dar II a. pab.–III a. keitė lipdyta keramika grublėtu paviršiumi. Parko teritorijoje geležies amžiaus stovyklaviečių rasta nedaug: Liškiavoje, Maksimonyse, Jonionyse, Merkinėje, Netiesose, Panaroje, Ulčičiuose, Marcinkonyse, Kapiniškiuose.