Ugnis miškuose – būdas išsaugoti retas Lietuvos augalų ir gyvūnų rūšis
„Ugnis miške gali būti naudinga“. Toks teiginys dažną lietuvį verčia suklusti. Visgi, tai nėra naujovė – kontroliuojamas deginimas yra gamtotvarkos priemonė, kuri dėl teikiamos naudos dešimtmečius aktyviai naudojama užsienyje. Ji sukuria palankias sąlygas įvairioms gyvūnų ir augalų rūšims įsikurti, reikšmingai prisideda prie nykstančių rūšių saugojimo.
Kas yra kontroliuojamas deginimas? Ar jis aktualus Lietuvoje? Kokioms saugomoms rūšims reikalinga ugnies pažaida?
Ugnis Lietuvos miškuose – reguliariai pasitaikydavęs reiškinys
Ugnis yra gamtinis ekologinis veiksnys lemiantis ekosistemos atsinaujinimą. Anksčiau gaisrai pakankamai dažnai kildavo miškuose – dalis jų kildavo natūraliai, dalis – būdavo sukeliami žmonių. Ilgainiui tokios vietovės (ypač kerpinių pušynų ir Vakarų taigos buveinės) bei joms būdingos augalų, grybų, vabzdžių ir paukščių rūšys prisitaikė prie reguliariai kylančių gaisrų. Dar daugiau – ugnis tapo būtina jų išlikimui.
Valstybei ėmus aktyviau rūpintis gaisrų prevencija, miškuose jie tapo greitai suvaldomi ir ugnies paveiktų plotų beveik neliko. Tokiu būdu buvo panaikintos daliai augalų, grybų, vabzdžių ir paukščių palankios sąlygos, jie ėmė nykti.
Kontroliuojamas deginimas. Kas tai?
Siekiant atkurti tinkamas sąlygas rūšims, mėgstančioms kerpinių pušynų ir Vakarų taigos buveines, naudojama savaiminių gaisrų imitacija – kontroliuojamas deginimas. Jam būdingas nedidelis mastas ir mažas intensyvumas: neaukšta liepsna, žemesnė temperatūra nei įprastuose miško gaisruose, šviesūs dūmai. Ugnies plitimas yra kontroliuojamas ir vyksta apribotoje teritorijoje. Kadangi daugumos sausose buveinėse augančių suaugusių medžių žievė pasižymi atsparumu ugniai, o lajos yra aukštai kontroliuojamas deginimas medžiams žalos nepadaro.
Kontroliuojamas deginimas, tai – gamtotvarkos priemonė, kuriai yra itin kruopščiai ruošiamasi. Prieš ją įgyvendinant specialistai suplanuoja darbų eigą, įvertina meteorologines sąlygas, užtikrina saugumo priemones. Pavyzdžiui, pasirūpinama drėkinamomis ar mineralinio dirvožemio juostomis, kurios atskiria deginamą plotą nuo to, kuris turi likti nepaliestas ugnies.
Svarbu pažymėti, kad kontroliuojamas deginimas yra įgyvendinamas tik specialių žinių ir įgūdžių turinčių specialistų. O procesas yra prižiūrimas priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos.
Buvusiose gaisravietėse įsikuria dalis Raudonojoje knygoje įrašytų rūšių
Nors ugnis ir kelia tam tikrą žalą, tačiau ji yra laikina ir nedidelė – įprastos rūšys greitai atsistato, o retos ir saugomos rūšys gauna galimybę įsikurti. Gaisravietės sukuria palankias sąlygasvabzdžiams, pavyzdžiui, nykstantiems pietiniam, juodajam ir pušyniniam satyrams, Lietuvoje jau išnykusioms rūšims priskiriamai taškuotajai kerpytei. Tokiose vietovėse greitai įsikuria ir šilumamėgiai vabalai: išdaginis, variapilvis, dėmėtasparnis ir kiti blizgiavabaliai bei ūsuotis išdaginis skiedrenis
Ugnies pažaida yra naudinga ir retųjų augalų veisimuisi – čia lengviau, dėl sumažėjusios konkurencijos bei užtamsinimo, įsikuria vejalandė šilagėlė, kalninė arnika, trivarpė padraika, tamsialapis skiautalūpis, daugiaskiltis verpenis ir smiltyninis gvazdikas. Galiausiai dėl vabzdžių gausos, dėl atviresnio kraštovaizdžio atsiranda tinkamos buveinės tokiems paukščiams kaip tripirštis genys, lututė, žvirblinė pelėda. Taip pat ir saugomiems paukščiams: žalvarniui, kurtiniui, tetervinui, lėliui, lygutei, dirvoniniam kalviukui, kukučiui.
Kontroliuojamas deginimas Lietuvoje
Kontroliuojamo deginimo taikymas yra aktualiausias Dzūkijos nacionaliniame parke. Jame yra išskirta paukščių ir buveinių apsaugai svarbi teritorija Dainavos giria. Šioje Natura 2000 tinklui priskiriamoje teritorijoje minėta gamtotvarkos priemonė, kartu su kitomis priemonėmis, reikšmingai prisidėtų prie saugomų paukščių – lutučių, lėlių, lygučių, kurtinių ir tetervinų – apsaugos. Taip pat padėtų išsaugoti atvertas Dzūkijos žemynines kopas.
Galima prisiminti, kad 2011 m. Dzūkijos nacionaliniame parke, Musteikos girininkijoje atliktas eksperimentinis viržynų deginimas atnešė džiuginančių rezultatų. 2012-2015 m. atlikti botaniniai tyrimai parodė, kad minėtoje teritorijoje pagausėjo saugomų vėjalandžių šilagėlių ir smiltyninio gvazdiko populiacijos, o čia lig tol augusių augalų rūšims žalos nepadaryta. Be to, teritorijoje pagausėjo tetervinų. Jų skaičius išsaugo nuo 8 patinų (2012 m.) iki 18 patinų (2018 m.).
Tai, kad ugnies pažaida miškuose veikia kaip efektyvi buveinių atkūrimo priemonė yra įsitikinusios ir kitos valstybės. Pavyzdžiui, ne vieną dešimtmetį kontroliuojamas deginimas yra plačiai taikomas Švedijoje ir Suomijoje. Taip pat šią gamtotvarkos priemonę tikisi plačiau taikyti ir kaimyninės Lenkija bei Latvija.
Dažniausiai užduodami klausimai apie kontroliuojamą deginimą: https://bit.ly/3PVQRYJ
Pixabay.com ir Unsplash.com nuotraukos
