2024-02-01

Graži mergužėlė, an galvos aukso karūnėlė

Graži mergužėlė, an galvos aukso karūnėlė

 

Po pusiaužiemio nuotaika gamtoje jau kitokia, žiema persivertė į antrąją pusę, meška apsivertė ant kito šono.  Kokia bus antroji žiemos pusė – spėta pagal barsuką. Senolių tikėta, kad per pusiaužiemį nubudęs barsukas iškiša galvą iš olos pasidairyti.  Jei šviečia saulė, išsigąsta savo šešėlio ir smunka atgal į olą. Tačiau ant nugulėto šono miegas jau prastas. Tad jeigu diena saulėta, barsukas matė savo šešėlį - pavasaris bus ankstyvas. O jeigu apniukę, barsukas gerai pasivaikšto po mišką, visur pripėduoja, o grįžęs į olą kietai įminga. Pavasario negreit sulauksime, bus vėlyvas ir šaltas. Šiais metais sausio 25 d. Marcinkonyse puvo apniukusi.

Pusiaužiemis - savotiškas lūžis, naujo rato gamtoje pradžia. Nuo astronominės žiemos saulėgrįžos parėjus 40 dienų tradiciniame kalendoriuje turime vasario 2 -ją – Kristaus paaukojimo dieną. Šios šventės paskirtis – paminėti Kristaus paaukojimą. Pagal Bibliją, Juozapas ir Marija atnešė savo kūdikėlį į Jeruzalės šventovę paaukoti jį ir pašvęsti Viešpačiui. Toks buvo Viešpaties per Mozę duotas įstatymas. Kristaus Paaukojimo šventė sutapatinta su senąja lietuvių švente Grabnyčiomis, Perkūno diena. Sakoma, kad per Grabnyčias jau Pakvimpa pavasariu, dažnai jau laša nuo stogų, o gaidys gaudo nuo stogo varveklių lašus.

Šią dieną bažnyčiose šventinamos graudulinėmis ar grabnyčiomis vadinamos žvakės. Pašventinta žvakė buvo kiekvienuose namuose, laikyta garbingiausioje vietoje, prie šventųjų paveikslų. Tikėta jos apsaugine galia. Pašventinta žvakė saugojo nuo griaustinio. Griaudžiant uždegtą žvakę reikėjo pastatyti ant palangės. Žvakė saugojo ir nuo gaisro. Žvakės naudotos buriant. Uždegus žvakę žiūrima, kur link krypsta jos liepsna. Jei į trobos vidų – iš tų namų neišeis laimė, o jei durų pusėn – nelabai gerai. Jos degamos prie mirštančiojo, kad nušviestų kelią  vėlei į dangų. Sakoma: ,,Be žvakės ir dangun tamsu“. Gabaliuką grabnyčios įdėdavo ir į karstą, kad galėtų apsiginti nuo piktųjų dvasių. Naujai statomas namas iškart buvo apsaugomas nuo perkūno – pirmojo rąstų vainiko sunėrime į meistrų kryžmai iškirstus griovelius dėdavo gabaliuką graudulinės žvakės.

Nuo seno graudulinės žvakės turėjo būti tik vaškinės, pagamintos pačių. Jas liejo turintys vaško, tai - bitininkai. Gabaliuką grabnyčinės žvakės bitininkai dėdavo į avilius norėdami apsaugoti bites nuo piktų dvasių. Naujus avilius aprūkydavo uždegta žvake, įdėdavo sukryžiuotus žvakės gabaliukus, kad ,,velnias spiečiaus neišneštų“.  O žvakes liedavo kartu susirinkę keletas vyrų. Darbas trukdavo ne vieną dieną. Kiekvienas atsinešdavo savo vašką, pasverdavo, kad žinotų kiek žvakių priklausys. Darbus: vaško ruošimą, knatų gamybą, žvakių liejimą, kočėjimą ir kitus vyrai pasidalindavo. Tiek vaškas, tiek ir lininis siūlas knatams turėjo būti gerai paruošti, išvalyti, nes nuo to priklausė kaip žvakės degs. 

Graži mergužėlė, an galvos aukso karūnėlė? (Žvakė). (Malvina Česnulevičienė, Mančiagirės kaimas, užrašė O. Drobelienė)

 

                                                                Parengė Jonas Bajoriūnas, Virginija Pugačiauskienė

Parengta pagal:

Ona Drobelienė. Kad dūšelė kelių dangun ragėtų. Šalcinis, 1996, nr. 21.

Libertas Klimka. Tautos metai. Vilnius: Petro Ofsetas, 2008.

Romas Norkūnas, Virginija Pugačiauskienė. Drevinė bitininkystė iš kartos į kartą. Marcinkonys: UAB  BALTO print,  2022.

https://aina.lt/vasario-2-oji-kristaus-paaukojimo-grabnyciu-diena-perkuno-diena-pasauline-pelkiu-diena/

https://day.lt/sventes/straipsniai/paaukojimas

https://day.lt/sventes/straipsniai/grabnycios

http://megstusvesti.lt/svente/grabnycios-perkuno-diena/